Širdyje tuščia tuščia... Kūnas lyg be jausmų... Akyse liūdesys... Nusvirusios ir sunkios rankos... Per kelius linkstančios kojos... Štai tokie jausmai mane aplankė pasibaigus paskutinei treniruotei Hombu Dodzio centre. Buvo tik vienas noras – sustabdyti laiką. Ir deja, tai neįmanoma!
Tiek laiko praleidus ant nuostabaus, kieto tatamio, norom nenorom susitapatini su juo ir jį pamilsti. Kūnas ir kojos taip pripranta prie šio ypatingo grindinio, kad jis tampa mielas ir kviečia sugrįžti. Treniruotis norisi dar ir dar... Visa aplinka, kvapas, vaizdai, kartu besitreniruojantys žmonės tiesiog prasismelkia į dvasios gelmių kerteles ir ten užsirakina. Norisi tokių pojūčių niekados nepaleisti. Tačiau žinau, kad ši nostalgija laikina ir laikui bėgant visi nuostabūs jausmai vis blės ir blės, kol galiausiai jų neliks. Tai ir yra liūdniausia. Nors sakoma, kad prisirišimas prie kažko sukelia kančias, aš negaliu neprisirišti prie šių nuostabių prisiminimų. Tokius potyrius pajuntu tik atvykęs į Japoniją, į Hombu Dodzio. Prieš pusantrų metų, kai ten nuvykau pirmąkart, jausmai buvo panašūs, tik dar ne tokie stiprūs. Šį kartą jie kur kas brandesni ir stipresni, kuriuos galėčiau palyginti su įsimylėjimu iš pirmo žvilgsnio ir brandžia meile. Kas yra tai išgyvenęs, mane supras.
Antrą kartą būdamas Japonijoje viską suvokiau realiau ir aiškiau. Visa aplinka tapo tiesiog sava, nors vietiniai žmonės, jų kultūra, gamta ir toliau nenustoja stebinti. Čia viskas labai gražu, tvarkinga, sudėliota į savas vietas lyg vaikiškame „lego“ kaladėlių žaidime. Kiekviena detalė turi jai skirtą vietą. Labai norisi, kad bent maža dalelė šio tvarkingo pasaulio atsirastų ir Lietuvoje. Norisi, kad santykiai tarp žmonių būtų pagrysti tarpusavio supratimu, tolerancija ir pagarba. Ypač pagarba senyvo amžiaus žmonėms. Lietuvoje to nė trupučio nėra! Tą patį galima pasakyti ir apie kolektyvinį darbą. Japonijoje nereikia įkalbinėti žmonių imtis bendros veiklos, šioje šalyje tai kiekvienas supranta kaip natūralų procesą, kuris gerina jų pačių buitį. Japonai nėra savanaudžiai, o tik savų tikslų siekiantys žmonės, kuriems svarbus ir bendrumo jausmas, kad visiems būtų gera gyventi. Manau, viso to lietuviams dar tikrai reikia mokytis.
Pats Hombu Dodzio centras yra ideali vieta norintiems tobulinti savo techniką. Čia yra daug skirtingo stiliaus sensėjų ir aikidokų. Kiekvienąkart besitreniruodamas su skirtingu partneriu, bandai pažinti jo savitą stilių ir gudrybes. Kiekvienas sensėjus akcentuoja vis kitus technikos niuansus. Nors Aikido principas yra vienas, tačiau skirtingų mokytojų jis yra suvokiamas ir perduodamas savitai. Visa tai domina, žavi ir suteikia galimybę pačiam atrasti bei brandinti savąjį stilių. Iš gausybės norisi išsirinkti tai, kas geriausia tau, žinoma, įvertinant savo technikos atlikimo, jėgos ir greičio galimybes.
Rytinės Došu treniruotės įdomios tuo, kad išmoksti saugoti save ir partnerį nuo traumų. Tai vyksta dėl to, kad šiose treniruotėse būna labai daug žmonių. Kartais atrodo, jog tokia gausybė vienoje salėje net negali treniruotis, bet nepaisant vietos trūkumo visi dalyviai gražiai ir tvarkingai atlieka pratimus. Negaliu nepaminėti nepriekaištingos, aiškios, tikslios ir gražios Došu technikos. Jo charizmatiškumas ir mokėjimas bendrauti su žmonėmis kelia didelę pagarbą. Nuotaika rytinėse treniruotėse visada būna gera ir pakili. Nebejauti, kad tavo kūnas yra lyg sudaužytas ir pavargęs. Tiesiog tūkstančius kartų krenti, keliesi ir vėl krenti.
Baigdamas labai noriu padėkoti mūsų „Sūkurio“ organizacijos mokytojui ir treneriui Pranui Golovač. Be Jūsų pagalbos, be visokeriopo palaikymo net neįsivaizduoju, ar būčiau galėjęs aplankyti Japoniją ir patirti tiek daug teigiamų emocijų, įgyti patirties. Man neteko sutikti tokio nuostabaus žmogaus kaip Jūs! Taip pat už didelę pagalbą dėkoju Aikido Aikikai Asociacijos „Sūkurys“ viceprezidentui Alfredui Babkovskiui. Žinoma, ačiū visam „Sūkurio“ kolektyvui už nepriekaištingai suorganizuotas ekskursijas, apgyvendinimą ir visą organizacinį darbą. Visiems tiems, kurie kartu buvo ant kietojo tatamio ir įspūdingose kelionėse po Japoniją taip tariu ačiū už puikią nuotaiką, nesibaigiantį juoką, už nuostabias nuotraukas, kurias žiūrėdamas vėl mintimis grįžtu į tekančios saulės šalį. Taip pat visiems linkiu, kuo ilgiau širdyje išsaugoti ir su artimaisiais pasidalinti patirtu gėriu, džiaugsmu ir prisiminimais. Linkiu, kad treniruotėse pralietas prakaitas ir atiduotos jėgos brandintų saldžius Aikido kovos meno vaisius!
Vytautas Ribikauskas
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą