Visada Japoniją įsivaizdavau, kaip kažką stebuklingo. Tai kovos menų, šventyklų, geišų ir samurajų šalis. Tokijuje tarp didžiulių dangoraižių slepiasi maži tradiciniai nameliai su lenktais stogais ir nuostabaus grožio sodeliais. Čia viskas kitaip negu pas mus. Vien miesto dydis bei žmonių tolerancija ir kultūra verta žemo nusilenkimo. Nekalbant jau apie tradicinę architektūrą bei žmonių dvasiškumą.
Šventyklos - nedideli tvenkiniai, kuriuose plaukioja nuostabūs karpiai, bei kur nors kamputyje slepiasi vėžliukai.
Jeigu kalbant apie treniruotes, tai treniruotis pradėjome jau tą pačią pirmą dieną, kada atskridome. Vėliau treniruočių lygį ir sensėjų galėjo kiekvienas pasiderinti pagal save...nuo pradedančiųjų iki pažengusiųjų. Mūsų šį kartą atskrido labai daug. Net septyniolika žmonių. Japonai buvo labai nustebę ir iš pradžių labai atidžiai mus stebėjo.
Įspūdžių labai daug, ir perduoti visko neįmanoma. Kiek neskaitytumėte internete ar dar kur nors – Japonijos nesuprasite. Tai ne šiaip šalis! Tai mažas atskiras pasaulis, kur svajonės ir sapnai susipina su kasdienine realybe ir savom problemom.
Evelina Narbut
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą