LAAF išvyka į Japoniją 2011

Nuo liepos 16 d. iki rugpjūčio 11 d. Lietuvos Aikido Aikikai Asociacijos Sūkurys komanda, vadovaujama vyr. trenerio Prano Golovač, stažuojasi Pasauliniame Aikido Centre Aikikai Chombu Dodzio, esantį Tokijo (Japonija).
Stažuotės Pasauliniame Aikido Centre, Lietuvos Aikido Aikikai Asociacijoje Sūkurys, jau tampa kaip neatsiejama tradicija.
Pirmą kartą,Pasauliniame Aikido Centre, Sūkurio vyriausiasis treneris Pranas Golovač lankėsi ir stažavosi 2002-ųjų metų rudenį.
Pranas Golovač - pirmasis oficialus Lietuvos Aikido atstovas iš Aikido Aikikai Asociacijos SŪKURYS, kuris atvažiavo mokytis į Aikikai Chombu Dodzio.
Aikido Aikikai Asociacijos Sūkurys treneriai ir nariai lankėsi ir stažavosi Pasauliniame Aikido Centre 2008, 2010, 2011 metais. 2010 metais delegaciją sudarė net 18 federacijos narių.
Stažuočių metu SŪKURIO komanda turi galimybę treniruotis pas šiuos Aikido meistrus: Moriteru Uešiba, Siodzi Seki (7 Dan), Sigeru Sugavara (7 Dan), Hayato Osawa (7 Dan), Yošiaki Yokota (7 Dan), Yukimitsu Kobayaši (7 Dan), Hiroyuki Sakurai (6 Dan) ir kitus.


Šiuo metu, Aikikai Chombu Dodzio, vyksta „siočiu geiko“ – intensyvus 10 dienų vasaros treniruočių kursas. Šio kurso visi dalyviai gauna tai patvirtinančius diplomus. Šis kursas ypatingas tuo, kad tuo metu Japonijoje yra pats karštymetis ir treniruotis yra ypatingai sunku, kadangi temperatūra lauke ir salėje siekia virš 30 laipsnių karščio.
Tokius diplomus mūsų asociacijos komanda jau buvo gavusi ir 2008 metais.

Šiame bloge jūs matysite jau buvusios 2010 metų išvykos į Japoniją nuotraukas bei atsiliepimus. Taip pat stengsimės talpinti pačias naujausias naujienas bei nuotraukas ir iš šių metų stažuotės.

Kas turite noro galite drąsiai įsitraukti į diskusijas ir rašyti komentarus šiame bloge o taip pat ir mūsų "feisbuke".

Vytautas apie Japoniją

Širdyje tuščia tuščia... Kūnas lyg be jausmų... Akyse liūdesys... Nusvirusios ir sunkios rankos... Per kelius linkstančios kojos... Štai tokie jausmai mane aplankė pasibaigus paskutinei treniruotei Hombu Dodzio centre. Buvo tik vienas noras – sustabdyti laiką. Ir deja, tai neįmanoma!













Tiek laiko praleidus ant nuostabaus, kieto tatamio, norom nenorom susitapatini su juo ir jį pamilsti. Kūnas ir kojos taip pripranta prie šio ypatingo grindinio, kad jis tampa mielas ir kviečia sugrįžti. Treniruotis norisi dar ir dar... Visa aplinka, kvapas, vaizdai, kartu besitreniruojantys žmonės tiesiog prasismelkia į dvasios gelmių kerteles ir ten užsirakina. Norisi tokių pojūčių niekados nepaleisti. Tačiau žinau, kad ši nostalgija laikina ir laikui bėgant visi nuostabūs jausmai vis blės ir blės, kol galiausiai jų neliks. Tai ir yra liūdniausia. Nors sakoma, kad prisirišimas prie kažko sukelia kančias, aš negaliu neprisirišti prie šių nuostabių prisiminimų. Tokius potyrius pajuntu tik atvykęs į Japoniją, į Hombu Dodzio. Prieš pusantrų metų, kai ten nuvykau pirmąkart, jausmai buvo panašūs, tik dar ne tokie stiprūs. Šį kartą jie kur kas brandesni ir stipresni, kuriuos galėčiau palyginti su įsimylėjimu iš pirmo žvilgsnio ir brandžia meile. Kas yra tai išgyvenęs, mane supras.

Antrą kartą būdamas Japonijoje viską suvokiau realiau ir aiškiau. Visa aplinka tapo tiesiog sava, nors vietiniai žmonės, jų kultūra, gamta ir toliau nenustoja stebinti. Čia viskas labai gražu, tvarkinga, sudėliota į savas vietas lyg vaikiškame „lego“ kaladėlių žaidime. Kiekviena detalė turi jai skirtą vietą. Labai norisi, kad bent maža dalelė šio tvarkingo pasaulio atsirastų ir Lietuvoje. Norisi, kad santykiai tarp žmonių būtų pagrysti tarpusavio supratimu, tolerancija ir pagarba. Ypač pagarba senyvo amžiaus žmonėms. Lietuvoje to nė trupučio nėra! Tą patį galima pasakyti ir apie kolektyvinį darbą. Japonijoje nereikia įkalbinėti žmonių imtis bendros veiklos, šioje šalyje tai kiekvienas supranta kaip natūralų procesą, kuris gerina jų pačių buitį. Japonai nėra savanaudžiai, o tik savų tikslų siekiantys žmonės, kuriems svarbus ir bendrumo jausmas, kad visiems būtų gera gyventi. Manau, viso to lietuviams dar tikrai reikia mokytis.

Pats Hombu Dodzio centras yra ideali vieta norintiems tobulinti savo techniką. Čia yra daug skirtingo stiliaus sensėjų ir aikidokų. Kiekvienąkart besitreniruodamas su skirtingu partneriu, bandai pažinti jo savitą stilių ir gudrybes. Kiekvienas sensėjus akcentuoja vis kitus technikos niuansus. Nors Aikido principas yra vienas, tačiau skirtingų mokytojų jis yra suvokiamas ir perduodamas savitai. Visa tai domina, žavi ir suteikia galimybę pačiam atrasti bei brandinti savąjį stilių. Iš gausybės norisi išsirinkti tai, kas geriausia tau, žinoma, įvertinant savo technikos atlikimo, jėgos ir greičio galimybes.

Rytinės Došu treniruotės įdomios tuo, kad išmoksti saugoti save ir partnerį nuo traumų. Tai vyksta dėl to, kad šiose treniruotėse būna labai daug žmonių. Kartais atrodo, jog tokia gausybė vienoje salėje net negali treniruotis, bet nepaisant vietos trūkumo visi dalyviai gražiai ir tvarkingai atlieka pratimus. Negaliu nepaminėti nepriekaištingos, aiškios, tikslios ir gražios Došu technikos. Jo charizmatiškumas ir mokėjimas bendrauti su žmonėmis kelia didelę pagarbą. Nuotaika rytinėse treniruotėse visada būna gera ir pakili. Nebejauti, kad tavo kūnas yra lyg sudaužytas ir pavargęs. Tiesiog tūkstančius kartų krenti, keliesi ir vėl krenti.

Baigdamas labai noriu padėkoti mūsų „Sūkurio“ organizacijos mokytojui ir treneriui Pranui Golovač. Be Jūsų pagalbos, be visokeriopo palaikymo net neįsivaizduoju, ar būčiau galėjęs aplankyti Japoniją ir patirti tiek daug teigiamų emocijų, įgyti patirties. Man neteko sutikti tokio nuostabaus žmogaus kaip Jūs! Taip pat už didelę pagalbą dėkoju Aikido Aikikai Asociacijos „Sūkurys“ viceprezidentui Alfredui Babkovskiui. Žinoma, ačiū visam „Sūkurio“ kolektyvui už nepriekaištingai suorganizuotas ekskursijas, apgyvendinimą ir visą organizacinį darbą. Visiems tiems, kurie kartu buvo ant kietojo tatamio ir įspūdingose kelionėse po Japoniją taip tariu ačiū už puikią nuotaiką, nesibaigiantį juoką, už nuostabias nuotraukas, kurias žiūrėdamas vėl mintimis grįžtu į tekančios saulės šalį. Taip pat visiems linkiu, kuo ilgiau širdyje išsaugoti ir su artimaisiais pasidalinti patirtu gėriu, džiaugsmu ir prisiminimais. Linkiu, kad treniruotėse pralietas prakaitas ir atiduotos jėgos brandintų saldžius Aikido kovos meno vaisius!


Vytautas Ribikauskas

Aleksandro reziume

Kelionė baigėsi, todėl norėčiau trumpai apibendrinti ir papasakoti, kas vyko.

Kalbėdamas apie treniruotes galėčiau išskirti keletą naujų dalykų, kuriuos man pavyko patobulinti. Visų pirma, sužavėjo judesių atlikimo greitis, kuris kūnui atsipalaidavus ir kartu išlaikius tvirtą poziciją, buvo girdimas kaip vėjas. Sakyčiau, didžiausi meistrai man buvo „uchi deshi“ (3-4 Dan lygį įgiję sensėjų asistentai). Na, o patys sensėjai – kaip įkvėpimo šaltiniai. Antras dalykas, kurį įsidėmėjau, tai neapsakomas tvirtos žemės pajautimas. Lengvasvoriai „uchi deshi“ metimo metu net padaužydavo pėdomis lyg norėdami prilipti prie žemės.

Apie laisvalaikį galėčiau pasakoti tiek pat daug, kaip ir apie treniruotes, bet trumpai apžvelgsiu tai, kas labiausiai įsiminė. Žinoma, buvome nuvykę prie Fudzijamos. Negaliu pamiršti ten mane aplankiusio tyro jausmo lyg nepaaiškinamo nuodėmių atleidimo. O prie kalno dar ir paplaukiojom laivu. Su bendražygiu Nemunu buvome Imperatoriaus sode. Pagaliau pasijutau išties esąs Japonijoje, nors visapusiškai tai suvoksiu tik grįžęs į tėvynę.

Baigdamas norėčiau tarti didelį ačiū mūsų treneriui Pranui Golovač už visą šios kelionės organizavimą. Tik Jo dėka Lietuvoje Aikido kovos menas yra pakankamai aukšto lygio. Dėkui ir Irinai už ekskursijas į Nikko, Kamakura, Fudži kalną. Ačiū Rūtai už, atrodo, kitiems nematomą darbą. Ačiū Artūrui už puikią nuotaiką, Olegui už, už... Na, jis čia atrodė geriausiai lyg būtų vietinis gyventojas. Ačiū Vytui ir Aidui už internetą, bei visai komandai už būvimą kartu. Ir kaip sako Nemunas, dėkoti nereikia, tad manau, čia ir sustosiu rašyti savo neišsakomus prisiminimus.


Aleksandras Ivanovas

Nemuno įspūdžiai

Grįžome po 19-iolikos dienų „darbo ir poilsio“ Japonijoje. Aišku, tiek laiko tikrai neužtenka, kad galėtum susidaryti realų įspūdį, kas iš tikrųjų yra pasaulinis Aikido Aikikai centras. Bet vis dėlto mano pirmasis įspūdis yra toks: Hombu Dodzio yra margas ir įvairiapusis!

Čia vienoje vietoje gali pamatyti keliolika skirtingų meistrų, rodančių savitą techniką. Kiekvienas meistras vis kitaip perteikia Aikido esmę. Kartais sunku patikėti, kad visi skirtingi stiliai yra vienijami tų pačių bendrų Aikido principų. Pavyzdžiui, sensėjus Mijamoto techniką demonstruoja išlaikydamas itin stiprų ir kartu tamprų kontaktą. Tuo tarpu sensėjus Watanabe reikalauja atstumo ir judesius atlieka beveik neliesdamas priešininko. O sensėjaus Yasuno treniruotėse galima tik nujausti, kad rodomi judesiai yra pagrįsti bazine technika. Pamatyti šių meistrų technikos atlikimo skirtumus tikrai yra nepaprasta patirtis. Susidomėjimas kartais net užgoždavo nuovargį, atsiradusį einant į trečią ar ketvirtą treniruotę per dieną. Beje, svarbu ir tai, kad pradedančiųjų užsiėmimuose galima skirti laiko ir labai tiksliai atidirbinėti bazinius elementus.

Nebesistebiu, jog Hombu Dodzio centras suburia įvairias Aikido gerbėjų minias iš viso pasaulio. Per šias devyniolika dienų turėjau galimybę padirbėti su skirtingos patirties bei Aikido subtilybių ir gudrybių turinčiais mėgėjais ir profesionalais. Tikrai džiaugiuosi, kad aplankiau Aikido tėvynę. Neabejoju, kad visi, praktikuojantys šį kovos meną, turi čia pabuvoti, o Hombu Dodzio centras kaip tik ir yra lankytina vieta nr.1.


Nemunas Karalius

Audrius apie Japoniją

Noriu padėkoti visiems Aikido Aikikai Asociacijos „Sūkurys“ nariams, dalyvavusiems Hombu Dodzio centre, Japonijoje vykusiame seminare. Ypač didelę padėką noriu išreikšti AAA „Sūkurys“ prezidentui Pranui Golovač už suteiktą šansą aplankyti Japoniją ir pajausti Aikido iš arti.

Sunku kažką parašyti, nes prisiminimų labai daug. Žinoma, svarbiausi įspūdžiai susiję su Hombu Dodzio treniruotėmis. Pajausti Aikido šaknis pačioje Japonijoje ir dalyvauti treniruotėse su Došu, turbūt yra kiekvieno, besidominčio šiuo kovos menu, svajonė, kuri man išsipildė. Didžiausias noras buvo pamatyti Aikido įkūrėjo anūką bei jo palikimą visam pasauliui... Man net trūksta žodžių, tiesiog manau, kad kiekvienas turėtų atvažiuoti ir sudalyvauti rytinėje Došu treniruotėje, pilnoje žmonių, kur atlikdamas pratimus esi priverstas ieškoti vietos kritimui.

Tik tas, kas dalyvavo, gali suprasti, kaip mane nustebino įvairių meistrų atliekama technika. Atrodo, kiekvienas atlieka tą patį, bet taip skirtingai, jog susimąstai apie Aikido genialumą ir įvairiapusiškumą. Tik dabar supratau, kodėl šį kovos meną propaguoja įvairūs, skirtingo sudėjimo, amžiaus bei pomėgių žmonės. Juk kiekvienas gali surasti sau tinkamą technikos atlikimo sudėtingumą, greitį ir stiprumą.

Viso seminaro metu į treniruotes eidavome 2-4 karus per dieną. Teko išbandyti savo valią ir jėgas. Džiaugiuosi, kad mes suderinome treniruotes su poilsiu, išties nemažai teko ir aplankyti. Japonija pasitiko žydinčiomis sakuromis bei krintančiu sniegu. Tai kontrastų šalis! Vieną dieną šildaisi saulėje ir grožiesi japoniškais sodais, o kitą – jau sniegas ir šaltis. Aplankėme nemažai šventyklų tiek budistinių, tiek sinto. Matėme Fudzi kalną. Buvome pirtyje, pietavome autentiškose kavinėse, kurias galima pamatyti tik Japonijoje. Neįmanoma nepaminėti ypatingai skanaus japoniško maisto...

Gaila, bet visų įspūdžių perteikti negaliu, todėl šįkart tiek. Linkiu visiems sėkmės!


Audrius Paukštė

Aleksandro nauji įspūdžiai

Sveiki,
Sekmadienis. Viskas klostosi, manau, gerai. Laikomasi keturių treniruočių per dieną grafiko. Bet užtenka jėgų aplankyti ir istorines Japonijos vietas. Taip pat ir parduotuves. Iki šiol nežinau kas yra vertingiau...atvežti įspūdžių į Vilnių ar parvežti dovanų, kurios, gal būt, primintų apie Japoniją.
Kuo daugiau dienų praeina po apsilankymo Nikko šventyklose ir Kamakuroje...tuo daugiau tos kelionės įgauną vertę.
Įdomu buvo stovėti prie vandenyno. Pagalvojau...kažkada tai buvo pasaulio kraštas.
Apie treniruotes... Jau praėjo daugiau nei dvi savaitės ir laikausi gerai. Traumų neturiu. Sunkiausia būna, kada išeina neaiški metimo kryptis (dėl vietos trūkumo), tada gaunasi ne tikras Aikido o kažkoks tampymas. Kada tave išveda teisingai t.y. aiškiai, kryptingai, tada labai smagu ir net nepastebi, kad jau baigiasi treniruotė. Taip gaunasi su labai patyrusiais aikidokais. Nors ir greitis žaibiškas, vis tiek treniruotė baigiasi su įkvėpimu.
Kad neatrodytų, jog viskas taip lengva ir linksma...galiu pasakyti, kad yra ir blogų dalykų. Rytinėse treniruotėse kojos būna kaip kaladės...nugara būna kaip sudaužyta. O darant pirmus ukemi, kol kūnas neapšyla, atrodo, kad krenti ant plytų.
Būnant Japonijoje susidomėjau jų kultūra. Ypač sinto religija. Tačiau ten labai nesuprantami šventyklų altoriai. Ten būna daug, daug įvairių daiktų ir nesuprasi kuris ten pagrindinis ir esminis.
Vakar buvome Watanabe sensėjaus treniruotėje. Jis metimus atlieka neprisilietus prie uke.
Prieš porą dienų prasidėjo nostalgiškos nuotaikos. Nors liko dar nemažai dienų bet dauguma jau stengiasi suspėti atlikti tai ką buvo sumanę.
Labai tikiuosi, kad mūsų pati, pati geriausia gidė Irina nuveš mus prie Fudžijama papėdės. Dar visai tikėtina, kad Japonijoje, už kelėtos dienų pražys sakuros.

Aleksandras Ivanovas

Švaros diena Hombu dodžio

Kovo 14 d. Hombu dodžio buvo generalinė tvarkymo diena. Iš pat ryto, nuo septintos valandos, susirinko daug žmonių. Tarp jų buvo ir mūsų delegacija. Prieš prasidedant darbų paskirstymui, vienas iš sensėjų atnešė apsaugines kaukes nuo dulkių. Po to žmonės buvo suskirstyti į grupeles. Kiekviena grupelė gavo po atsakingą sensėjų, kuris paskirstė darbus. Mūsų delegacija gavo Oyama sensėjų. Kadangi mūsų delegacijos vyrai yra aukšto ūgio tai kai kurie iš mūsų valė sienas, kur japonams prireikdavo kopėčių.

Stebint kaip greitai ir operatyviai vyko darbų paskirstymas ir jų vykdymas...mes lietuviai iš to tikrai galime pasimokyti. Labai sužavėjo jų vieningumas ir geranoriškumas vykdant darbus. Visi dirbo kaip labai vieninga komanda. Nuotaika vyravo labai šilta ir visi dirbo greitai ir su užsidegimu.
Visa švaros talka truko dvi valandas. Po to, nuo devintos valandos ryto buvo Kanazawa sensėjaus treniruotė. O po pusvalandžio Došu treniruotė.

Taigi sekmadienį buvo laisvesnė diena ir visa delegacija išvyko į Asakusą šventyklą. Šalia šios šventyklos yra labai įdomus ir gražus įvairiausių daiktų turgelis. Žmonių, tą dieną, buvo labai daug. Oras pasitaikė labai gražus ir šiltas. Švietė saulė. Vakare visų veidai buvo šiek tiek įdegę nuo saulės. Štai taip ir baigėme sekmadienio dieną.
Laukite tęsinio.